Labai seniai Lietuvoje Velykos buvo švenčiamos, kaip gamtos atbudimo šventė. Margučiai simbolizavo gyvybės atsiradimą – augalijos gimimą, žydėjimą. Seniau vaikai tikėjo, kad pamiškėje gyvena senutė Velykė. Ji dažo kiaušinius, o Velykų naktį sudeda juos į vaškinį ar cukrinį vežimaitį, pakinko į jį kiškius ir veža mergaitėms bei berniukams. Vaikai jau šeštadienį po pietų pradėdavo laukti Velykės, ruošti vietelę (gūžtelę) margučiams, darželiuose prie medžių, namų sąsparose, medžiuose, ant palangių, stalų, po suoliukais prieangiuose. Prie lovos padėdavo pintinėles ir dubenėlius, geldeles, prieangyje vietoj jų kartais palikdavo rėtuvą. Velykų rytą vaikams rūpėjo kuo anksčiau atsikelti, kad pamatytų Velykės dovanėles, o gal ir ją pačią pasieks išvyti. Paruoštose vietose vaikai rasdavo po du margučius, kartais jie gulėdavo klumpėse, šliurėse arba visai greta, prie pagalvės, lovoje.
Šį kartą mūsų mokyklos mokiniai labai rimtai pasiruošė sutikti senutę Velykę. Tam jie sukūrė pačius gražiausius raštus ir papuošė jais margučius, kompiuterinių programų .pagalba. Padėjo mokiniams informacinių technologijų mokytoja metodininkė Tatjana Verba.